Gaila, tačiau dėl kažkokių priežasčių šiais metais shutdownday.com tinklalapis nebuvo pasiekiamas :/ Bet manau, kad tai nesutrukdė krūvai entuziastų palaikyti šią idėją visame pasaulyje. Aš irgi kažkiek bandžiau, bet jaučiu per vėlai susigriebiau Na, bent jau papasakosiu ką nuveikiau, per šių metų Shutdown Day.

Kadangi šeštadienis, vis tiek turėjau eiti į darbą Na, tai atsikėliau po 7h ryto, taip toliau, ir ta dalis, kuri susijusi su darbu daugiau ar mažiau standartinė ir nieko neįdomi. O toliau.

Po darbo paėmė tėvai ir važiavom į sodą. Tikslas – pastatyti (ar bent pradėti) antrą šiltnamį. O čia ir prasidėjo linksmybės keliant mano buildingo skill’ą Visų pirmą, susinešėm visas statybines medžiagas iš garažo. Prieš tai išvertę pusę garažo, nes jos buvo užverstos Tada sutvarkėm garažą ir pradėjom matuoti statybinį plotą. Na, kažką sumatavom, not really important. Pradėjom į žemę kalti pamatus (geležinius strypus). Sukalėm (iš viso 14 strypų, kiekvieną į žemę sukalėm po 85 cm, po to dar po 15 cm ). Tada movėm ant strypų plastmasinius vamzdžius, kurie turėjo būti šiltnamio šonkauliai. Na, maunant ar tai trečia ar ketvirtą šonkaulį jis lūžo. Taip, plastmasė, pastovėjusi keletą metų šaltyje, sukietėjo. Nieko, kadangi turėjom du šonkaulius viršaus, tai labai nesijaudinome. Na, turbūt ta proga, koks sulūžo ir šeštas šonkaulis. Oki, viskas ramu, sumovėm visus septynis, viskas stovi, ėjom pietauti. Papietavom. Tėtis sugalvojo prisnūsti, aš tuo tarpu nuėjau vandens atnešti. Parnešęs vandens pamačiau, kad dar du šonkauliai sulūžo savaime. Na ką… Tada prasidėjo linksmoji dalis Kadangi mūsų dedami šonkauliai buvo stori, tiesūs ir kieti, o dar turėjome senus – plonus, minkštus ir jau gerokai deformuotus, tai į kiekvieną storąjį šonkaulį įkišome po vieną ploną, taip išlygindami plonųjų kreivumus ir sutvirtindami storuosius. Na, o tose vietose, kur storasis šonkaulis buvo lūžęs, tarp plonojo ir storojo šonkaulio užmovėm dar vieną, kuris buvo storesnis už plonąjį, bet dar plonesnis už storąjį. Tai va tiek. Na, paskui dar šiek tiek pradėjau versti vieną kelmą, bet jau buvo vėlu, tai vykome namo. Namie bandžiau skaityti knygą, bet akys taip lipo, kad truputį paskaitęs nulūžau ir miegojau iki šiandien O dabar atsikėlęs ir rašau

O ką Tu veikei per Shutdown Day?

Tai vat, susirašiau, viskas puiku, gražiai pasileidžiu, net nuo gamintojų/rėmėjų pristatymų pradeda jaustis laukinių vakarų dvasia: po Ubisoft’o logotipo, atsiranda banditas, kuris sumurma kažką panašaus į “Now you die!”, kai kažkas iš pirmo asmens perspektyvos išsitraukia du revolverius ir paleidžia keletą kulkų į virš bandito kabantį nVidia logotipą. Pastarasis gražiai iš nedorėlio padaro išklotinę. Toliau įvadinis filmukas, kuris po poros minučių užstringa :/ Nieko, tą praleidžiam. Meniu gražus. Pasirenkam, visa kitą, laukiam žaidimo. Krauna gana ilgai (tarp kitko, išsaugo greit, tačiau tik pradėjus žaisti, kol pirmą kartą užkrauna, reikia palaukti…gal čia mano sena geležis kalta? ). Užkrovė.

Prasideda žaidimas cut-scene’u, grafika kaip 2006 metam sakyčiau skurdoka, bet c’mon, aš išjungiau daugumą nustatymų, kad tik nelagytų Nepaisant to, kulkos gražiai atsimuša į sienas, buteliai sušaudant dūžta (mėtant – ne), dūmai iš ką tik iš šauto pistoleto gražiai plaiksto tiek vėjui pučiant tiek bėgant, o jeigu pistoletas jau baigia atitarnauti savo amžių, tai dūmai plaikstosi nuolat Iš tikro, grafikos varikliukas labai malonus tiek akiai, tiek rankom – daug daiktų galima “paimti į rankas”, nors iš jų ir nedidelė nauda Labiausiai patiko kasyklos ar dar kur nors besimėtančios žibalinės lempos, kurias numesdamas sudaužydavai ir galėdavai kulka padegt jų žibalą Ir jeigu to žibalo papuldavo ant medinio objekto…Taip, tikrai taip, jis užsiliepsnodavo ^_^ (oh, God, aš gal piromanas? ). Iš tikro, jau atrodo, kad žaidimas davė viską – pasivažinėjimą kasyklos vagonais, pasijodinėjimą arkliu, akmens nuridenimą savo kūno momentu ir taip toliau. Tačiau viename iš paskutinių epizodų pastato duris “atrakini” iš patrankos Interaktyvumo ir veiksmų įvairumo tikrai netrūko, už tai didelis ir riebus pliusas.

Arsenalas. Aš nė velnio nenutuokiu apie laukinių vakarų ginkluote ir panašiai. Na, žinau, kad nebuvo vieno žmogaus operuojamo ir nešiojamo “pulimioto” Pirmasis ginklas, kurį gavau – kažkoks revolveris. Ok, ginklas kaip ginklas, tačiau supratau, kad iš jo, kaip iš Glock’o nepašaudysi T.y. nesvarbu, kad turi juos du, tačiau šešios kulkos kiekviename su pradiniu mano taiklumu ir šaudymo įpročiais reiškė maždaug vienam priešui dvi su puse apkabos Tačiau vėliau, gavus šautuvą, viskas supaprastėjo Praktiškai one shot – one kill Ginklai iš esmės varijavo tik pagal klasę ir kokybę. T.y. paprasti ir surūdiję ginklai. a, skirtumo tarp jų nemačiau. Apart grafinio atrodymo O pagal klasę tai pistoletai/revolveriai, medžiokliniai šautuvai, nupjautvamzdžiai, snaiperiai ir galiausiai kur nors pastatyti nenešiojami kulkosvaidžiai Na, dar buvo šiek tiek dinamito, vienas, bet rimtas botagas(chu diš…) ir lankas su beveik 100 strėlių (peeu…) Na ir kartą mačiau tomahawk’us. Tačiau buvo keista, kai iš duobės (tipo iš pasalos) išlindo trys priešiški indėnai ir ginkluoti trim kirvukais pradėjo bėgti į mane. Pala, aš esu girdėjęs, kad tie kirviai yra mėtomi. Po to, kai nukoviau visus tris dar jiems nespėjus pribėgti pusiaukelės, pusvalandį bandžiau mėtyti kirvį. Nepavyko. Liūdna. Už arsenalą gal ir ne pats didžiausias pliusas, bet vis dėl to atrodė autentiškai, todėl kaba pliusas.

Na, ir paskutinis ką liko apžvelgti, tai istorija. Nežinau, gadint malonumą žaisti ar ne, aprašant istoriją, bet istorija man patiko. Visą laiką žaidžiama už du asmenis: Jauną, kaip supratau, indėniško kraujo turintį nutrūktgalvį Bilis Žvakė (Billy Candle) ir gyvenimo mačiusį vietinio miestelio kleboną Reverendas Spindulys (Reverend Ray).

Istorija susideda iš keleto epizodų, kur beveik kas antrą epizodą žaidžiama su kitu veikėju. Viskas prasideda nuo to, kad iš tėvų namų išėjęs ir po pasaulį pasitrankęs (bet nieko gero nenuveikęs), sugalvojo į gimtąjį kaimą grįžti Bilis. Artėdamas prie savo namų, kur gyveno jo mama su patėviu, išgirdo šūvius. Nuskubėjęs pamatę nušautą savo patėvį ir savo mamą. Tuo tarpu, iš kaimelio atbėgo Reverendas, nes jam kaimo žmonės pranešė apie susišaudymą jo brolio namuose(taip, Bilio patėvis yra Reverendo brolis). Reverendas nusikaltimo vietoje pamatė Bilį ir natūraliai sugalvojo, kad čia jis nužudė jo brolį. Ir prasideda gaudynės po visus laukinius vakarus. Daugiau nepasakosiu, nes tikrai, tie kurie mėgsta istorijos žaidimus (t.y. žaidimus turinčius istoriją), tikrai neprailgs Už istoriją taip pat nekūdas pliusas.

Jeigu reikėtų apibendrinti, tai įsisprausiu į kažkokius kriterijus-skaičius rėmus ir pabandysiu taip:

P.S. Sužavėtas pirmosios dalies norėjau pabandyti ir antrąją – Call of Juarez: Bound in Blood, tačiau čia jau mano geležis ir pavedė…

ECS

Tai vat. Pradžiai apie Facebook. Pirmas įspūdis: o, daug žmonių pažįstamų surado. Na neblogai Antras įspūdis: Sux, interface’as pergrūstas. Trečias ir paskutinis įspūdis: Ok, grįšiu jeigu kas nors mane privers.

O apie twitter. Išbandžiau maždaug. Patiko. Gaila, kad sms’ais neina atnaujinti savo “statuso”, tačiau Java aplikacija puikiai atlieka mobilaus atnaujinimo darbą Manau, kad ten užsuksiu dar ne kartą

O apskritai, pagyvensim pamatysim Tiems, kam įdomu: Facebook Twitter